Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė
QuestRaider.lt
Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė
2010.12
Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.
Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra 2
Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra
Stačiatikių Šv. Kalėdos Katedros aikštėje
2018-01-07 Katedros aikštė Vilniuje. Vilniaus Stačiatikiai (ortodoksai) – antra pagal dydį religinė bendruomenė Lietuvoje. Jie sudaro 4,8 proc. visų šalies tikinčiųjų, Vilniuje – 8 proc. visų tikinčiųjų. Didžiausias krikščionių ortodoksų tikėjimo centras Lietuvoje yra Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčia.
L'église Notre-Dame du Signe, Vilnius...
Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus cerkvė stovi Vilniuje.
Cerkvė pastatyta 1903 metais Vilniaus Šv. Dvasios brolijos iniciatyva. Žemės sklypą cerkvei dovanojo Vasilijus Martinsonas, o statybos darbai apmokėti iš tikinčiųjų aukų. Cerkvė pašventinta birželio 1 dieną. Tuo metu prie šventyklos jau buvo parapijos mokykla. Prie cerkvės pastatytas namas vaikų prieglaudai, įkurta biblioteka su didele skaitykla. I pasaulinio karo metu atidaryta prieglauda vaikams iš vargingų šeimų, joje glaudėsi ir kitų krikščionių vaikai, ne tik stačiatikių.
Cerkvė dirbo visą laiką, mišios nenutrauktos. 1946 m. parapijoje buvo 400 tikinčiųjų, 1948 m. sovietai cerkvę oficialiai įregistravo. 1956 m. Maskvos patriarchijos lėšomis atliktas kapitalinis remontas. Dabar prie cerkvės yra sekmadienio mokykla vaikams ir suaugusiesiems, jaunimo muzikos centras.
Vilniaus ortodoksų Šv. kankinės Paraskevijos cerkvė ir parapija
Paraskevos parapija
Kun. Vitalijaus Mockaus žodis bendruomenei
Lietuviškų ortodoksų pamaldų 10-ies metų jubiliejaus proga, 2015-01-26. Šv. Paraskevės cerkvė, Vilnius.
Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra
Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra
Vilniaus Šv Dvasios vienuolyno arkivyskupo choras
2015-12-20 Šv. Kazimiero bažnyčia.
Choro vadovė ir dirigentė Tatjana Skovorodko
Vilnius švenčia stačiatikių Šv. Kalėdas.
С Рождеством! Vilnius švenčia stačiatikių Šv. Kalėdas.
Vilniaus Bernardinų vienuolynas, interjerai
Vienuolyno vidaus erdvių freskas film. G. Kušlys, 2006 m.
Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas
Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas“. Paskaitą skaitė architektūrologė Jūratė Markevičienė.
Misionierių ansamblis – tai klasikinis baroko architektūros kraštovaizdinių užmiesčio ansamblių pavyzdys, Vilniuje suliejęs tobulą architektūros kūrinį ir nuostabią Vilnios slėnio kalvą. Bet ansamblis dominuoja kur kas plačiau tarsi iškili senamiesčio karūna. Jo kompozicija primena skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia ir už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaaukščiai flygeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje barokiniais bokštais.
Ansamblio banguojantį siluetą sudaro trys vertikalūs barokinių statinių pliūpsniai su horizontaliais sodų intarpais: rytuose – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizičių vienuolyno kompleksas, centre – misionierių vienuolynas su Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, vakaruose – gailestingųjų seserų (šaričių) Vaikelio Jėzaus namai (jų šiaurinė dalis nugriauta sovietmečiu statant ligoninę). Šis bažnyčiomis vilnijantis senamiesčio pietų ir vakarų siluetas – viena įstabiausių Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžio ypatybių.
Šiandien šis unikalus ansamblis primena paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje statomi penki keliaaukščiai gyvenamieji namai. Paskaitoje kalbėsime apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui, taip pat supažindinsime su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.
Ansamblį kūrusi misionierių vienuolija ypač nusipelnė Vilniaus menui, dvasingumui ir kultūrai. Tėvų misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) kongregacijas įsteigė šv. Vincentas Paulietis (1581–1660). Jų bendros tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Kongregacijų buveinės vadintos ne vienuolynais, bet namais. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems. Čia veikė ligoninės, senelių ir našlaičių prieglaudos, mokyklos, spaustuvės, kunigų seminarijos... Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje plačiajai visuomenei menkai pažįstamos.
Misionieriai itin rūpinosi švietimu. Vienuolyne veikė kunigų seminarija. Joje mokėsi, o vėliau matematiką dėstė architektas Laurynas Gucevičius. Seminarija garsėjo biblioteka, bene didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų, kurioje saugota 6700 tomų, iš jų 1500 tomų filosofijos ir literatūros, 1600 tomų bažnyčios ir bendrosios istorijos. Veikė ir vyskupijos spaustuvė. Jaunimui mokyti buvo skirti trys konviktai ir parapinė mokykla. Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne.
Carinės represijos skaudžiai palietė ir vienuolijas. Po 1831 metų sukilimo prasidėjo persekiojimai, 1842 m. uždrausta misionierių vienuolijos veikla. 1844 m. misionierių vienuolynas ir bažnyčia uždaryti. Po 1863 metų sukilimo uždrausta ir šaričių veikla, o ligoninėse jas pakeitė stačiatikės vienuolės.
1919 m. misionieriai grįžo į Vilnių, o 1920 m. palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio iniciatyva jiems buvo pripažinta iki 1794 m. turėtoji ir išlikusi nuosavybė – misionierių vienuolyno ansamblis su puikiaisiais sodais. Kiek vėliau savo namus ant Išganytojo kalvos atgavo ir šaritės. Atėjus sovietams, vienuolyno ansamblis vėl atimtas ir pradėtas perdirbinėti. Todėl svarbu išsaugoti ir atskleisti abiejų Šv. Vincento Pauliečio kongregacijų istoriją, netęsti niokojimų, kuriuos pradėjo carinė, toliau varė sovietinė valdžia. Juk būtent dabar sparčiai nyksta istorinė atmintis: neatpažįstamai pakeistas Savičiaus namų-ligoninės kompleksas, smarkiai perdirbama misionierių ansamblio dalis, kur būta Vaikelio Jėzaus namų ir misionierių vienuolyno sodo, kyla klausimas dėl šios atminties išsaugojimo buvusioje Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninėje.
Paskaitoje kalbėta apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.
ŠV DVASIOS BAŽNYČIA SU KUN LUKU LANIAUSKU
Stačiatikių tikėjimo portretas V. Pečininas
V. Pečinino paroda, Vilnius 2017 m.
Vilniaus bernardinų bažnyčia
Kviečiame atrasti autentišką bernardinų paveldą. Pažink bernardinus - Vilniuje, Kaune, Kretingoje.
Apsilankyk:
Idėja ir produkcija: Magnet Lt, Pickastory
Kun Vitalijus Mockus Vilniaus šv Paraskevos bažnyčia
Tarptautinė konferencija Vilniuje. Kun Vitalijus Mockus Vilniaus šv Paraskevos bažnyčia.
Cantores David – Lietuvos ortodoksų 700 m. jubiliejaus koncerte
Giesmė „Tavo mirtį ir prisikėlimą, Viešpatie, skelbiame” («Смерть Твою, Господи, возвещаем, и воскресение»), kompozitorius – metropolitas Ilarionas Alfejevas.
Atlieka:
• Kauno sakralinės muzikos mokyklos jungtinis choras „Cantores David” (vad. Mindaugas Radzevičius),
• Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno šventinis choras (vad. Tatjana Skovorodko),
• Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Čiurlionio kvartetas.
2017 m. rugsėjo 30 d., Pažaislio vienuolynas.
cantoresdavid.lt
Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia (Porta Acialis, Ašmens vartai, Ostra Brama)
Lietuvos žemes puldinėjant totoriams bei šlyjant santykiams su Rusija, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sakoma, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau - per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį, prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba. Kada buvo baigtos statyti mūrinės sienos, nėra žinoma, tik jau 1522 m. visas miestas buvo apjuostas mūru.
Vartai, kurioje dabar yra Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. ir vadinami Medininkų vartais. Pavadinimas Porta Acialis (lot.), Ostra brama (lenk.), t. y. „Aštrieji vartai, pirmąsyk aptinkamas 1594 m. Kodėl šiuos vartus imta taip vadinti - nežinia. Vilniaus apylinkių lietuviai vartojo Ašmens vartų vardą. Kai kas spėja, kad tai Ašmenos miesto vardas, kuris buvęs kitakalbių žmonių suprastas pažodžiui (lot. acies - ašmenys) ir išverstas į lotynų bei lenkų kalbas. Nuo kada jie imti lietuviškai vadinti „Aušros vartais ir kodėl „Aušros - irgi nežinia. Galbūt toks varto pavadinimas radosi dėl Švč. Marijos kaip „Aušros žvaigždės įvaizdžio.
Koplyčia Gailestingumo Motinos paveikslą apglobė ne iš karto. Iš pradžių Švč. Mergelės atvaizdas kabojo vidinėje vartų pusėje nedidelėje nišoje kaip pora išorėje kabančiam „Pasaulio Išganytojui. Abi paveikslai buvo miesto nuosavybė. Paveikslas neturėjo nei tinkamos koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams deramų puošmenų. Taip buvo iki Vilniun 1626 m. atsikėlė basieji karmelitai. Jie gavo sklypą vienuolynui ir bažnyčiai statydintis prie Aušros vartų.
Bažnyčią karmelitai statydino ilgai, pašventino tik 1654 m. Šventovė skirta didžiajai ispanų mistikei, dvasinei mokytojai ir karmelitų atnaujintojai šv. Teresei Avilietei. Nuo pat įsikūrimo karmelitų dėmesį sykiu traukė miesto vartuose kabėjęs paveikslas. Vienuoliai rengė prie jo pamaldas, taip skatindami ir miestiečių maldingumą. 1668 m. miesto valdžia pavedė Dievo Motinos atvaizdą globoti karmelitams, o 1671 m. tėvo karmelito Šventosios Dvasios Karolio rūpesčiu paveikslui pastatyta medinė koplyčia. Statybos metu paveikslas buvo laikomas Šv. Teresės bažnyčioje, vėliau iškilmingai perneštas ir įkeltas į koplyčią.
1702 m. Vilnių užėmus švedams, uždrausta viešai garbinti paveikslą ir apskritai rinktis gatvėje. Vaduojant vartus, nukentėjo ir Dievo Motinos atvaizdas - jį perskrodė kulka. 1711 m. sudegus medinei, 1712-1715 m. buvo pastatyta mūrinė, mūsų laikus pasiekusi koplyčia, 1829 m. įgavusi vėlyvojo klasicizmo stilių. Koplyčia buvo statoma taip, kad tikintieji galėtų melstis prie paveikslo gatvėje, nes į koplyčią buvo patenkama iš vienuolyno sodo ir pasauliečiams, ypač moterims, nebuvo leidžiama į ją įeiti. 1828-1829 m. remonto metu šoniniai langai padidinti iki grindų lygio. 1785 m. gatvėje buvo uždrausta pamaldų Aušros vartuose metu prekiauti. Iš visų praeivių, nesvarbu, kokios jie tikybos, reikalauta nuo vartų iki Pociejų koplyčios eiti nepridengta galva.
1844 m. už pagalbą sukilėliams išvarius karmelitus, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia perduota diecezinei dvasininkijai. Nuo tada įėjimas į ją tapo atviras. Dar prie atidarant koplyčią, 1789-1799 m., pagal Pietro di Rossi projektą, maldininkams buvo pastatyta galerija su vidiniais laiptais. Tai klasicistinis dviejų aukštų pastatas su uždara vidinio viršutinio ir atvira apatinio aukšto galerija. Iš pradžių ir viršutinė arkada buvo atvira. 1830 m. remonto metu buvusios medinės baliustrados pakeistos mūriniais parapetais ir angos uždengtos langais, galerijos viduje perstatyti laiptai. Dabar viršutiniame galerijos aukšte įrengti vargonai (anksčiau jie buvo abipus altoriaus), o pati galerija sujungta su koplyčia.
2002 m. vartų ir koplyčios pastatas buvo rūpestingai restauruotas, atkleistos XIX a. uždažytos dekoro detalės.
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.
Vaizdas Romo Vorevičiaus, f-rovore-vilnius, 2013 - 01 - 31.
Рождественские праздники в Вильнюсе
Рождественские праздники в Вильнюсе
Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. At the Catholic Church of Vilnius.
Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. At the Catholic Church of Vilnius.
Šv. Nikolajaus cerkvė / St. Nicholas Orthodox Church, Vilnius, Lithuania - 18th January, 2013
St. Nicholas Church is one of the oldest Orthodox churches in Vilnius, Lithuania. According to a popular legend, the first wooden Orthodox chapel located on the place of today's St. Nicholas church was built around 1340. Seven years later, the Vilnius martyrs were supposedly buried there. However, in 1350, Uliana of Tver, the second wife of prince Algirdas, ordered to build a new brick church. In 1514 this church was again replaced with a larger one. It remained Orthodox up to 1609, when, like most of Vilnius Orthodox churches, it was given to the Uniates on a personal order of the king Sigismund III Vasa.
Around 1740 the church was completely destroyed by fire and rebuilt in Baroque style. In 1839 the Russian local government closed the Uniate parish and given the building back to the Orthodox. After the failed Polish January Uprising, it was completely rebuilt in Neo-Byzantine style on the personal initiative of general-governor of Vilnius Mikhail Nikolayevich Muravyov-Vilensky. The renewed church was to be another sign of Russian domination in the city, becoming the fifth Orthodox church in the Old Town of Vilnius. Muraviev ordered also the construction of St. Michael the Archangel chapel which was to commemorate his victory over the Polish uprising. In 1866 the whole church was reconsecrated. The general-governor's role in the reconstruction of the church was described on a marble plaque on the western wall of the church.
After World War II the church was closed, but in 1947 the Stalinist government agreed to reopen it as a parish church. The general renovation of the building took place before 1956.
This film features both external and internal views of the church, with a particular focus on the church's architecture and decor including religious artworks such as paintings, statues and sculptures.